Idėja keliauti fotografuoti avijaučius kilo spontaniškai. Tų metų žiemą planavome ir ruošėmės išvykai į Japoniją, tačiau kylant vis naujiems trukdžiams ir kėblumams, nutarėme patraukti į Norvegiją. Avijaučiai per tūkstančius metų prisitaikė prie itin atšiaurių klimatinių sąlygų ir šiauriniame pusrutulyje jau tada gyveno kartu su mamutais.
Pasaulinė avijaučių populiacija siekia apie 130 000 gyvūnų, iš šių didžioji dalis gyvena Kanadoje ir Grenlandijoje. Norvegijoje avijaučiai išnyko prieš 2000 metų. Idėja atgaivinti jų populiaciją kilo 1913 m., kuomet, statant geležinkelį, buvo rastos avijaučių kaulų liekanos. 1931 m. buvo nutarta įvežti dešimt gyvūnų iš Grenlandijos. Po septynių metų, siekiant genetinės įvairovės, buvo reintrodukuoti dar du gyvūnai. Deja, Antrojo pasaulinio karo metais, avijaučiai buvo išžudyti dėl maisto ir drabužių. 1947- 1953 m. laikotarpiu vėl buvo bandoma sugrąžinti šiuos gyvūnus į Norvegiją. Šį kartą sėkmingai; bandą šiuo metu sudaro apie 300 avijaučių. Visgi dėl šiltėjančio klimato šių gyvūnų išlikimas nėra garantuotas.
Avijaučius fotografuoti planavome dviejose skirtingose vietose: Oppdal ir Dombas. Šie maži miesteliai įsikūrę skirtingose Dovrefjell kalnyno pusėse.
Iš Oppdal kalnų link pajudėjome ankstyvą rytą. Sunki foto technika ir įvairūs daiktai, reikalingi nakvynei, itin vargino, bet statūs kalnų ruožai apie vidurdienį buvo įveikti.
Pirmuosius avijaučius pastebėjome ankstyvą popietę. Žiemos metu, siekdami taupyti energiją, didžiąją laiko dalį jie praleidžia ilsėdamiesi.
Vidutinis avijaučių ūgis 1.35 m, ilgis - 2.45 m. Sveria šie gyvūnai apie 300 kg. Avijaučiai išvaizda labiau primena jautį, tačiau visgi jie giminingesni avims.
Avijaučiai minta samanomis, kerpėmis, viksvomis, asiūkliais. Žiemą jie buriasi aukštikalnėse, kur vėjas neleidžia susidaryti storam sniego sluoksniui. Maistą avijaučiai kanopomis atsikasa iš po sniego. Taip, tenkindamiesi skurdžiais maisto ištekliais, jie sugeba išgyventi itin atšiauriomis sąlygomis. Beje, avijaučių priekinės kanopos yra platesnės nei užpakalinės; tai palengvina sniego nukasimą. Vasarą avijaučiai renkasi prie vandens kur augalija būna turtingiausia. Avijaučiai gali išgyventi iki 20 metų.
Avijaučiams gulint, mes kelias valandas lūkuriavome kartu su jais iki vėlyvo vakaro.
Saulei beveik nusileidus, suskubome leistis į pakalnę, statyti palapines ir rengtis nakvynei.
Naktis buvo rami ir be vėjo, tačiau šaltis neleido užmigti. Puiki kompanija, dangus su begalybe žvaigždžių, geliantis šaltis ir šilti pusryčiai giliai įstrigo atmintin.
Prieš patekant saulei patraukėme vėl aukštyn į kanlus.
Avijaučiai, nutarę pasigalinėti, suteikė puikių foto akimirkų.
Įnirtingesnės kovos, paprastai tarp 6 - 8 metų patinų, vyksta vasarą bei rudens pradžioje. Avijaučiai įsibėgėja ir vidutiniškai 40 km/val greičiu trenkiasi galvomis. Smūgiai gali kartotis iki 12 kartų, kol vienas iš avijaučių atsitraukia. Kaulėta ragų dalis kaktoje bei oro pagalvė tarp smegenų ir kaukolės, sumažina smūgį ir teikia apsaugą. Tokios kovos retai kada baigiasi mirtimi.
Pasigalinėjimui nurimus, įsispyrėme į sniego batus ir pajudėjome tolyn kito kalno link. Neužilgo pradėjo snyguriuoti.
Manėme, kad atstumą įveiksime per 1-1.5 valandos, tačiau stiprėjanti pūga lėtino mūsų ėjimo tempą ir sekino jėgas.
Tik laimingo atsitiktinumo dėka pastebėjome nedidelę grupę avijaučių. Šie gyvūnai puikiai prisitaikę gyventi itin atšiauriomis sąlygomis. Jų kailį sudaro išorinis ilgų plaukų ir tankus povilnio sluoksnis. Povilnis šeriasi kartą per metus. Sakoma, kad ši jų vilna, dar vadinama "qiviut", yra keletą kartų šiltesnė nei avies. Be to, ji lengvesnė, o išplauti šios vilnos drabužiai nesitraukia. Avijaučių vilnos kepurės kainuoja apie $150, o megztiniai $600.
Stiprus vėjas ir sniegas labai apsunkino fotografavimą, tačiau kartu ir džiaugėmės ekstremaliomis oro sąlygomis.
Kitą dieną laukė nauji adrenalino pripildyti nuotykiai ieškant avijaučių haskių pagalba.
Labiausiai atmintin įsirėžė pirmosios akimirkos, kai patys pasikinkę aliaskos haskius ir gavę trumpą "vairavimo" pamokėlę, visu greičiu leidomės pakalnėn ir ritomės iš rogių į purų sniegą. Tolesnė kelionė ėjo sklandžiau: žinojome, kur reikia stabdyti, kada paraginti bei padėti haskiams.
Oras tądien buvo permainingas. Saulėtas akimirkas keitė pūgos, per kurias negalėdavome matyti vienas kito ekipažo ir orientuodavomės tik haskių lojimo dėka. Keletą avijaučių pastebėjome pakalnėje aprimus pūgai.
Avijaučiai išties mėgsta pasikasyti šonus į akmenis. Prie kai kurių akmenų susidarydavo netgi eilės.
Kiek tolėliau pastebėjome keletą jauniklių. Jie turėjo virusinės ligos (Orf (angl.)/Munnskurv (norv.)) padarinius - skaudžias kraujuojančias žaizdas lūpų bei nosies srityse.
Paprastai gyvūnai pasveiksta nuo šios ligos, bet galimi ir mirties atvejai. Kiti matyti jaunikliai atrodė sveiki ir guvūs.
Avijaučių patelės paprastai veda vieną jauniklį kasmet ar kas 2-3 metai balandžio - gegužio mėnesiais. Pastarieji svera apie 10 kilogramų ir stiprėja itin greitai, priaugdami po 0.5 kg per dieną.
Trys dienos, pilnos nuotykių ir išbandymų fotografuojant avijaučius, praėjo akimirksniu. Kaip ir buvome planavę, iš Oppdal važiavome į netoliese esantį Dombas miestelį, įsikurusį priešingoje Dovrefjell kalnyno pusėse. Ryte spūstelėjo šaltukas, tačiau lipant į kalnus to nejutome. Avijaučių bandą, kurią sudarė patelės su jaunikliais, pavyko rasti po 2-3 valandų.
Nebuvo lengva išbūti lauke spaudžiant -20°C laipsnių šalčiui, tačiau karšta arbata ir rankų šildikliai gelbėdavo šalčiausiais momentais. Avijaučiams nepavojingi tokie šalčiai; jie gali išgyventi temperatūrai nukritus net iki -70°C.
Paskutinę dieną fotografuoti avijaučius nusprendėme sugrįžti į Oppdal. Užlipus į kalnus pastebėjome keletą avijaučių.
Nutarėme pasilikti su grupele vienas kitą besivaikančių avijaučių. Beje, bandų dydis varijuoja vidutiniškai nuo 10 iki 20 gyvūnų.
Prireikus, avijaučiai gali bėgti 60 km/val greičiu. Paprastai žmonių jie nepuola, išskyus atvejus, kai jaučia pavojų ar yra netikėtai užklupti. Rekomenduojama laikytis 200 metrų atstumo. Pranešama, kad 2015 m. Norvegijoje buvo užpulti vokiečių, o 1981 m. italų turistai. 1963 m. vienas žmogus žuvo. Beje, 2008 m. Kauno zoologijos sode žuvo avijaučio užpultas zoologijos sodo prižiūrėtojas.
Avijaučiai išties stiprūs gyvūnai, tad fotografuojant būtina įvertinti situaciją ir stebėti gyvūno elgesį.
Tai buvo puiki išties įsimintinos ir išbandymų kupinos kelionės pabaiga. Grįžome kupini neišdildomų įspūdžių.