Atoki gamta, kvapą gniaužiantys statūs ir uolėti krantai, gausios ir itin triukšmingos jūrinių paukščių kolonijos. Taip būtų galima apibūdinti Šetlando salas - salyną Britų salose, kurio krantus iš rytų skalauja Šiaurės jūra, o iš vakarų – Atlanto vandenynas. Artimiausi kaimynai – norvegai. Jie už 360 km į rytus. Farerų salos nutolusios 365 km į šiaurės vakarus. Šetlando salyną sudaro virš 100 salų, tačiau tik penkiolikoje jų įsikūrę 23000 žmonių. Didžiausia - Mainland sala su Šetlandų sostine Lerviku. Negyvenamos salos priklauso augmenijai ir gyvūnijai. Tad salynas pilnas gyvybės bei skrajūnų šurmulio. Šetlando salose peri virš 70, o praskrenda virš 430 paukščių rūšių.
Lengvai pasiekiamas, nors ir ne itin gausias, jūrinių paukščių kolonijas galima išvysti jau už poros kilometrų nuo Sumburgh oro uosto esančiame gamtos draustinyje. Aplinkinėse pievose bei ūkininkų laukuose peri Šetlando karetaitės, kūltupiai, pieviniai kalviukai, jūrinės šarkos, ganosi Šetlando poniai, kurie buvo naudojami žemei įdirbti, nešuliams gabenti bei darbui anglių gavybos šachtose.
Mormonai (Fratecula arctica) – labiausiai išsiskiriantys ir bene charizmatiškiausi jūriniai paukščiai, perintys Šetlando salose.
Juos matėme įvairiose salyno pakrančių vietose, tačiau dėl gerų fotografavimo sąlygų, įspūdingų saulėtekių ir saulėlydžių šiaurinėje Fair salos dalyje įsikūrusi Atlanto mormonų kolonija yra mūsų mėgstamiausia.
Fair sala, kurioje gyvena apie 70 žmonių, maža - 3 km pločio ir 5 km ilgio. Joje yra mokykla, dvi bažnyčios, parduotuvė, paukščių stebėjimo observatorija. Fair salą galima pasiekti keltu dvylikai žmonių arba lėktuvu. Pasirinkome pirmąjį variantą, nes nusprendėme patirti daugiau nuotykių. Labai greitai supratome, kad vykti reikėjo kita transporto priemone. Jūros liga kelionę pavertė tikrų tikriausia kančia, kuri truko 2.5 valandos. Be jokių dvejonių nusprendėme, kad grįšime mažyčiu aštuonviečiu lėktuvu.
Fair saloje, kaip ir kitose Šetlando vietose, nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pražios naktimis visiškai nesutemsta. Mažiausiai vėjuotą liepos mėnesį saulė čia vidutiniškai džiugina 136 valandas; kaip kontrastas gruody – 20.6 valandas. Dėl šiltosios Golfo srovės čia temperatūra retai nukrenta žemiau nulio.
Fair sala traukia gamtos mylėtojus. Joje peri virš 100 000 porų paukščių, iš kurių - 25000 porų mormonų.
Mormonai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia atvirame vandenyne. Į krantą grįžta pavasarį perėti ir auginti jauniklių.
Parskridę paukščiai pirmąsias dienas jaučiasi nesaugiai ir nerangiai, tačiau su kiekviena diena įgauna daugiau pasitikėjimo ir skuba ruošti perimvietes - urvus, kurių ilgis paprastai siekia 70-110 cm. Atsiveda mormonai vieną mažylį ir maitina jį 5-8 kartus per dieną kaskart po vidutiniškai aštuonis gramus maisto. Šetlando salose apie 90 proc. mažylių raciono sudaro nedidelės žuvytės tobiai, vadinamos "sandeels". Maitinimo periodu tėvai išties būna užimti.
Jie snape, kuris beje didėja su amžiumi, vienu metu ir nepraryjant geba nešti kelias žuvytes: sugriebia vieną, prispaudžia liežuviu, nepaleisdami pirmosios čiumpa antrą, tada trečią ... Didžiojoje Britanijoje užfiksuotas rekordas – net 62 žuvytės.
Sutvirtėję jaunikliai lizdą palieka naktį dar nemokėdami skraidyti. Eidami, bėgdami bei plakdami sparnais jie vieni, be tėvų pagalbos, pasiekia vandenį. Į krantą parskris tik po 2-3 metų.
Suaugę paukščiai rugpjūtį taip pat grįžta į vandenyną, kur pavieniui gyvens visą žiemą. Kolonija lieka tuščia iki kito pavasario.
Į jau beveik šimtą metų negyvenamą Noss salą kėlėmis fotografuoti kito įspūdingo jūrinio paukščio - Šiaurinio padūkėlio (Morus bassanus).
Čia šių paukščių populiacija siekia 10 000 porų. Įdomu paminėti, kad kovo – rugsėjo mėnesiais Didžiojoje Britanijoje peri apie 70 proc. viso pasaulio Šiaurinių padūkėlių populiacijos. Noss salą galima matyti iš Šetlando sostinės Lerviko, tačiau norint į ją nuplaukti, pirma reikia persikelti į netoliese esančią Bresey (Bressay) salą. Stačios, aukštai iškilusios ir vandens išraižytos pakrančių uolos baltuoja nuo Šiaurinių padūkėlių gausos, o šių paukščių skleidžiamas garsas ir kvapas pasiekia už keliasdešimt metrų. Šiauriniai padūkėliai peri kolonijomis, labai arti vienas kito, tačiau šie kaimynai deja visiškai nenusiteikę draugiškai ir geranoriškai.
Į mažiausią neatsargų teritorijos pažeidimą visada reaguojama itin agresyviai - pasitaiko ir sužalojimų, ir žūties (paprastai jauniklių) atvejų.
Perėjimo sezonui pasibaigus, jaunikliams sustiprėjus ir priaugus apie 4 kilogramus svorio, suaugę paukščiai vėl grįžta į vandenyną, tačiau paprastai neskrenda toliau nei 800 -1600 km nuo perėjimo vietų. Jaunieji, nusileidę į vandenį, negali paskristi dėl per didelės kūno masės. Po 2-3 savaičių netekę svorio, jie išskrenda į pietus. Pilnai subręsta penktais gyvenimo metais.
Ant 180 metrų siekiančių Noss salos uolų peri ir kiti paukščiai: laibasnapiai narūnėliai, tripirščiai kirai, alkos, šiauriniai fulmarai bei atsiskyrėliškai mėgstančios gyventi raudonburnės taistės.
Pakrantėse bėgioja jūriniai kirlikai.
Maisto ieško didieji plėšikai.
Noss saloje galima būti tik iki 5 valandos vakaro, tad persikėlus atgal į Bresey (Bressay), mes neskubėdavome traukti Lerviko link. Čia pavasarį bei vasarą galima stebėti Šetlando karetaites, juodakrūčius bėgikus, kūltupius, geltonsnapius čivylius, dirvinius sėjikus.
Mažuose ežerėliuose galima pamatyti retą ir vieną mėgstamiausių mūsų paukščių – rudakaklį narą.
Hermaness gamtos draustinis Unst saloje – viena išskirtiniausia Šetlando salų vietų. Čia uolos alsuoja nuo šiaurinių padūkėlių, alkų, tripirščių kirų, kuoduotuojų kormoranų gausos, pakrantėse juokingai krypuoja mormonai pilnais snapais mažų žuvyčių. Kur ne kur matomi gagų pulkeliai bei saulėje besišildantys ruoniai. Nuklydus giliau į pelkėtus viržių laukus tenka spartinti žingsnį nuo agresyviai nusiteikusių ir virš galvų zujančių didžiųjų plėšikų. Hermaness draustinyje peri trečia pagal dydį pasaulyje šių paukščių kolonija.
Į pietus nuo Unst esanti Fetlar sala pasižymi apvaliasnapių plaukikų gausa - net 90 proc. Didžiosios Britanijos populiacijos. Tai nebaikštus, pakrantes mėgstantis paukštis.
Lankydamiesi šiaurinėje Šetlando salų dalyje didžiausią dėmesį skyrėme ūdrų fotografijai. Tai mielas, bet baikštus ir sunkiai pamatomas gyvūnas. Šetlanduose suskaičiuojama jų apie 1000. Skirtingai nuo daugumos ūdrų, kurios aktyvios būna naktį, Šetlando ūdros adaptavosi prie ilgų vasaros dienų ir matomos šviesiuoju periodu, visgi dieną jos nėra aktyvios. Beje, jos būtinai turi turėti priėjimą prie gėlo vandens, kad grįžus iš žvejybos sūriuose vandenyse galėtų išplauti iš kailio druską.
Ūdras fotografavome ryte iki 10-11 val. bei vakare nuo 5-6 val. Nuo to, kada prasideda potvyniai ir atoslūgiai, priklausydavo ir mūsų fotografavimo laikas. Ūdros nepasižymi geru matomumu, tačiau labai reaguoja į bet kokį judesį ar netikėtą, aukštą, iš aplinkos išsiskiriantį siluetą. Jų uoslė itin jautri, tad artindavomės taip, kad vėjas mums pūstų į veidą arba nuo vandens. Teko stebėti ūdros patiną ir dideliam mūsų džiaugsmui dvi pateles su mažyliais. Daugiausia laiko praleidome fotografuodami ūdrą mamą su vienu mažyliu.
Patinas nesirūpina ūdriukų auginimu ir visą priežiūrą palieka patelei. Ūgtelėję mažyliai maitinami įvairia žuvimi, krabais.
Ūdriukai augdami išmoksta žvejybos subtilybių, sužino vietas, gausias žuvies ir svarbiausia įgunda, kaip prižiūrėti kailį. Nuo mamos atsiskiria būdami vienerių metų.
Šetlando salų bioįvairovė ir neišdylantis laisvės pojūtis traukia grįžti į šį nuošalų, vėjo neapleidžiamą, bet mielą gamtos kampelį.