Gruodis, 2012
Jau kurį laiką svajojome nufotografuoti paprastąsias voveres sningant, todėl nusprendėme keliauti į Škotiją, kur palyginti su kitais Jungtinės Karalystės regionais, yra didžiausia šių gyvūnėlių populiacija. Deja, tą vasarį Škotijoje nieko nepešėme. Voverių matėme, bet nebuvo sniego. Nutarėme mėginti kitur.
Po įtemptų paieškų internete paaiškėjo, kad verta bandyti laimę Šiaurės Anglijoje. Vietos fotografas informavo apie kasmet ten vis didėjančią voverių populiaciją, o meteorologai pranašavo tinkamą orą. Taigi išsirengėme į Jorkšyro slėnių nacionalinį parką. Lūkesčiai buvo dideli, o kuprinės dar didesnės.
Apsistojome mažame Jorkšyro grafystės miestelyje, o ryte paaiškėjo, kad prognozės nebuvo iš piršto laužtos. Sniegas dribte dribo. Juoduojančius žemės plotus akimirksniu užklojo baltas sniego sluoksnis.
Spaudė šaltukas, įsismarkavęs vėjas vis skaudžiau žnaibė skruostus, bet nuo minties, kad sena svajonė pildosi, darėsi kiek šilčiau.
Pūga šėlo pora valandų. Sušlapę voverių ausų plaukučiai styrojo lyg antenos, tačiau atrodė, kad jų toks oras nė kiek nevargina.
Didelės snaigės tapo gana rimtu iššūkiu fotografuojant, nes buvo gana sunku fokusuoti vaizdą. Negana to, vis mažiau klausė sustirę pirštai, bet stengėmės nepasiduoti (juk atvykome fotografuoti paprastųjų voverių sningant). Vakarop buvome šlapi, sušalę, bet laimingi, nes puikiai žinojome: kuo sunkesnės sąlygos, tuo geresnis rezultatas.
Viešbutyje, kuriame apsistojome, laukė staigmena – dėl pūgos dingus elektrai rytojaus dienai teko ruoštis žvakių šviesoje. Naktis praėjo neramiai, vis žvilgčiojant pro langą, ar sniegas netirpsta.
Išaušęs rytas teikė tikrai daug vilčių - voverės buvo tokios pat nuostabios kaip ir vakar, sniego pilna. Deja, nuotaika subjuro paaiškėjus, kad vienas mūsų fotoaparatų per vakarykštę pūgą sudrėko ir nustojo veikti. Jo atgaivinti nepavyko, kad ir kiek bandėme, taigi tapo aišku, kad reikės verstis su likusiais dviem.
Laimė, nejučia šovė mintis, sugedusiajam paieškoti kitos paskirties. Netrukus tragedija tapo gerąja naujiena.
Vietos voverės mus matė jau antrą dieną ir buvo kur kas drąsesnės, todėl nusprendėme kiek paeksperimentuoti. Norėdami jas privilioti papozuoti prie sugedusio fotoaparato, įdėjome keletą riešutų į objektyvo gaubtą.
Nelabai ko tikėjomės, todėl tikrai nustebome, kai vienas drąsesnių gyvūnėlių po kiek laiko net įsigudrino įsitaisyti apsauginio gaubto viduje.
Matydami, kad voverės tikrai nieko prieš taip su mumis pažaisti, padėdavome riešutų, o šios, supratusios, kad gardėsių vis atsiranda, pamiršo drovumą ir ėmė dar uoliau tikrinti aparatą. Nesutriko net tada, kai didįjį objektyvą pakeitėme į mažesnį.
Vėlų vakarą grįžome namo kupini neišdildomų įspūdžių. Na o fotoaparatą gerai išdžiovinus, jis pradėjo vėl veikti.