Gruodis, 2012
Jau kurį laiką norėjome nufotografuoti paprastąsias voveres (Sciurus vulgaris) sningant, todėl vasario mėnesį nusprendėme keliauti į Škotiją, kur palyginti su kitais Jungtinės Karalystės regionais, yra didžiausia šių gyvūnėlių populiacija. Deja, sniego taip ir nesulaukėme. Tad nutarėme mėginti kitur. Po paieškų internete paaiškėjo, kad verta bandyti laimę Šiaurės Anglijoje. Vietos fotografas informavo apie kasmet čia didėjančią voverių populiaciją, o meteorologai pranašavo tinkamą orą. Taigi išsirengėme į Jorkšyro slėnių nacionalinį parką (Yorkshire Dales). Lūkesčiai buvo dideli, o kuprinės dar didesnės.
Apsistojome mažame Jorkšyro grafystės miestelyje. Pabudus ryte paaiškėjo, kad orų prognozės nebuvo iš piršto laužtos. Sunkūs debesys slinko nešdami geras naujienas. Mes nieko nelaukdami išskubėjome į mišką. Pirmosios snaigės iškrito ankstyvą popietę.
Po valandos sniegas jau dribte dribo.
Juoduojantys žemės plotai akimirksniu užsiklojo baltu sluoksniu. Spaudė šaltukas, įsismarkavęs vėjas vis skaudžiau žnaibė skruostus, bet nuo minties, kad sena svajonė pildosi, darėsi kiek šilčiau. Didelės snaigės tapo gana rimtu iššūkiu fotografuojant, nes buvo gana sunku fokusuoti vaizdą. Negana to, vis mažiau klausė sustirę pirštai. Pūga šėlo pora valandų. Sušlapę voverių ausų plaukučiai styrojo lyg antenėlės, tačiau atrodė, kad jų toks oras nė kiek nevargina.
Iš miško grįžome šlapi, sušalę, bet laimingi. Viešbutyje mūsų laukė staigmena – dėl įsismarkavusios pūgos dingo elektra. Tad vakarieniavome ir rytojaus dienai ruošėmės žvakių šviesoje.
Išaušęs rytas teikė tikrai daug vilčių - spaudė šaltukas ir sniegas netirpo. Išskubėjome pas voveres. Jos kaip ir vakar buvo guvios bei aktyvios.
Deja, nuotaika subjuro paaiškėjus, kad vienas mūsų fotoaparatų per vakarykštę pūgą sudrėko ir nustojo veikti. Kad ir kiek bandėme, jo atgaivinti nepavyko. Laimė, nejučia šovė mintis, sugedusiajam paieškoti kitos paskirties. Netrukus tragedija tapo gerąja naujiena.
Vietos voverės mus matė jau antrą dieną ir buvo kur kas drąsesnės, todėl nusprendėme kiek paeksperimentuoti. Norėdami jas privilioti papozuoti prie neveikiančio fotoaparato, įdėjome keletą riešutų į objektyvo gaubtą. Nelabai ko tikėjomės, todėl tikrai nustebome, kai vienas drąsesnių ir smalsesnių gyvūnėlių po kiek laiko panoro apžiūrėti fotoaparatą.
... o vėliau net įsigudrino įsitaisyti kameros apsauginio gaubto viduje.
Matydami, kad voverės tikrai nieko prieš taip su mumis pažaisti, padėdavome riešutų, o šios, supratusios, kad gardėsių vis atsiranda, pamiršo drovumą ir ėmė dar uoliau tikrinti aparatą. Nesutriko net tada, kai didįjį objektyvą pakeitėme mažesniu.
Vėlų vakarą grįžome namo kupini neišdildomų įspūdžių. Na o fotoaparatą gerai išdžiovinus, jis pradėjo vėl veikti.