Liepa, 2014 m.
Poliarinės lapės (Vulpes Lagopus) aptinkamoms Arkties bei tundros regionuose, kurie driekiasi per šiaurinę Europą, šiaurinę Aziją bei Šiaurės Ameriką. Europoje Islandija išsiskiria poliarinių lapių gausa. Į šią vulkaninę salą poliarinės lapės atkeliavo ledu paskutinio ledynmečio pabaigoje ir šiuo metu šių gyvūnų skaičius siekia apie 2000. Didžioji dalis jų aptinkama šalies šiaurės vakaruose esančiame Hornstrandir gamtos draustinyje. Tai mažai žmogaus paliestas gamtos kampelis, kur medžioklės draudimas bei ilgi, paukščių pilni pakrančių ruožai sudaro puikias sąlygas poliarinių lapių plitimui.
Kelionei į minėtą gamtos draustinį ruošėmės itin kruopščiai, apgalvodami kiekvieną smulkmeną. Hornstrandir nėra parduotuvių ir viešbučių, elektros bei karšto vandens tiekimo, telefono ar interneto ryšio. Paskutiniai nuolatiniai gyventojai iš šios vietovės išsikraustė 1952 m.
Viską, kas reikalinga savaitei išgyventi ir fotografuoti gamtoje, turėjome atsigabenti su savimi.
Dieną prieš išplaukiant į Hornstrandir, apsistojome kalnų apsuptame, 2600 gyventojų turinčiame Isafjordur miestelyje. Čia papildėme maisto atsargas, nusipirkome dujų maisto gaminimui (dvi talpas po 450g ir vieną 230g), o likusį laiką skyrėme pasivaikščiojimui po apylinkes.
Į Hornstrandir draustinį plaukėme nedideliu laivu. Diena pasitaikė rami ir šilta; žvilgsniu sekėme praskrendanžius jūrinius paukščius bei tolyje likusias aukštas, kur ne kur sniegu padengtas, uolėtas pakrantes. Vietovę pasiekėme apie vidurdienį, o popiet išsiruošėme žvalgytis poliarinių lapių. Vakare bei ankstyvą rytą kalnai atgyja nuo šių gyvūnų balsų.
Poliarinės lapės paprastai asocijuojasi su balta spalva. Lapės, kurios žiemą paprastai yra baltos, vasarą patamsėja, įgauna palšą atspalvį ir atrodo truputį keistokai. Hornstrandir teko sutikti tik dvi baltąsias lapes.
Islandijoje paprastai sutinkamos rusvo–melsvo atspalvio poliarinės lapės, prisitaikiusios gyventi pajūrio zonoje. Vasarą jos taip pat keičia kailio spalvą, įgauna tamsiai rudą atspalvį.
Nors ir žinojome, kad poliarinės lapės nedidelės, vidutiniškai 55 cm ilgio, išvydę pirmąją lapę truputį sutrikom - ji buvo kur kas smulkesnė nei mes įsivaizdavome. Nuėjome ne vieną kilometrą ir netgi bridome per ledinę upę ieškodami šių gyvūnų. Dienomis oro temperatūra siekė 13-15 C laipsnių, naktimis apie 10 C. Apskritai Hornstarndir rekomenduojama lankytis tik nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pabaigos. Kitu metų laiku gamtinės sąlygos ne itin svetingos, tačiau jos neatbaido poliarinių meškų, kartkartėmis žiemą užklystančių iš Grenlandijos.
Liepos mėnuo šiame atokiame krašte šilčiausias. Beje tai ir tinkamiausias metas pamatyti poliarinius lapiukus. Vidutiniškai poliarinės lapės susilaukia 5-8 mažylių. Mes daugiausia laiko praleidome fotografuodami lapę su penkiais jaunikliais, kurie gimsta rusvai pilkšvu kailiuku. 3-4 savaičių mažyliai mieli ir guvūs. Jie tampa drąsesni ir kartkartėmis vieni, be tėvų priežiūros, išlenda iš urvo susipažinti su juos supančia aplinka.
Kiekvienas garsas jauniklius gąsdina. Sunerimę jie tučtuojau neria atgal į olą saugiam prieglobsčiui.
Lapė, sugrįžus iš medžioklės, kviečia mažuosius lapiukus išlysti iš urvo. Pati į jį nelenda.
Mažieji akimirksniu sukrunta ir skuba pas mamą.
Didžiąja laiko dalį jaunikliai leidžia žaisdami.
Jaunikliai labiausiai rungiasi dėl rasto "žaislo" - plunksnos, medžio gabalo ar žievės.
Pienės žiedas mažuosius taip pat domina.
Lapiukais rūpinasi abu tėvai. Lapinas paprastai pasirodydavo vakare nešinas įvairiu maistu. Vieną dieną nustebome išvydę jį parskubantį įsitvėrus tripirštį kirą.
Mažieji džiaugėsi tokiomis lauktuvėmis ir pasistumdydami traukė paukštį į urvą.
Daugelyje šalių pagrindinis poliarinių lapių maistas yra lemingai. Islandijoje šių graužikų nėra, tad lapės maitinasi paukščiais, jų kiaušiniais, bestuburiais, gaišena bei uogomis.
Hornstrandir islandiška vasara džiaugėmės kelias dienas. Poliarines naktys nebuvo tamsios ir šaltos, tad gyventi palapinėje buvo smagu. Valgiu, nors normuotu ir ne itin gausiu, nesiskundėme. Pusryčiams valgėme avižinę ar grikių košę, kiaušinienę su lašinukais, juodą duoną; užkandžiams - riešutus, džiovintus vaisius, šokoladą, baltyminius batonėlius, vakare skanaudavom vištieną su ryžiais, lašišą su bulvėmis, lazaniją ar daržovių troškinį. Skamba neįtikėtinai, tačiau mums tik reikėjo užpilti karštą virintą vandenį ant sauso dehidratuoto maisto (naudojome "Mountain House") ir valgis po 10 min būdavo paruoštas. Jei kam įdomu, naudojome Coleman F1 degiklį (atsargoje turėjome Optimus Crux) bei du MSR Quick 1,5 ir 2,5 l puodus.
Hornstrandir gyvenome apsupti krioklių, vandenyno, upės bei kalnų.
Žmonėms išsikrausčius iš pusiasalio, namai čia liko stovėti. Dabar savininkai tik kartkartėmis juose leidžia vasaros atostogas.
Kai lapiukai nebūdavo itin aktyvūs, dienas leisdavome fotografuodami paukščius (baltabruvį strazdą, sniegstartę, jūrinį kirliką, gagą, apvaliasnapį plaukiką ir kt.).
Prieš atvykstant į Islandiją, žinojome apie šios šalies ypač permainingą, o kai kada ir ne itin svetingą klimatą. Pirmosiomis viešnagės dienomis tikrai nesiskundėme oru, nors saulę kai kada pakeisdavo lietus ar pakildavo stipresnis vėjas. Blogos žinios pasiekė mus ketvirtą kelionės Hornstrandir dieną. Kempingo vietos prižiūrėtoja pranešė apie besiartinančią liūtį ir vėją, galintį siekti 35 m/s. Mums patarė persikraustyti į didesnę ir tvirtesnę kareivišką palapinę, kurią buvo palikę laivo, plaukdinančio turistus į Hornstrandir, savininkai.
Pirmadienio vakare kempinge apsistojo belgas, vokiečių pora ir du lenkų turistai. Jiems buvo patarta sustabdyti savo kelionę per kalnus dėl artėjančių blogų ir pavojingų oro sąlygų.
Ketvirtadienį, lietui truputį aprimus, planavome pereiti kalną ir taip pasiekti kitą pusiasalio krantą, į kurį atplauktų laivas mus paimti. Ketinimą teko atmesti, mat dėl smarkaus lietaus upė patvino ir aplinkinės pievos skendėjo vandenyje. Likome gyventi palapinėje. Kitą dieną vėjas nerimo; buvo aišku, kad laivas ir šiandien netplauks. Trumpam išėjome į lauką prasimankštinti ir sušilti, bet pradėjus lyti smukome atgal į palapinę. Nepraėjus nė 5 minutėm, išgirdome lyg malūnsparnio, praskrendančio virš mūsų, garsą. Suklusome atidžiau ir regis jis kažkur netoliesi nusileido. Nėrėme visi iš palapinės ir sunkiai galėjome patikėti savo akimis - tai tikrai buvo pakrančių saugumo malūnsparnis, atskridęs patikrinti, ar mums viskas gerai.
Akimirksniu susipakavome savo mantą ir visi septyni išsišiepę stovėjome prie malūnsparnio pasirengę skrydžiui.
Dar kartą dėkojame Islandijos pakrančių saugumo komandai ir ypatingai Henning Adalmusson už rūpestį ir pagalbą parskraidus mus iki pat Reikjaviko.
Ekstremali poliarinių lapių fotografija Islandijoje ilgai išliks mūsų atmintyje.
2017 m. žiemą sugrįžome į Hornstrandir. Aprašymą, kaip mums sekėsi fotografuoti lapes, galite rasti čia