Kelionė į Suomiją buvo puiki. Jai susiruošėme per porą mėnesių, tačiau mintis pamatyti, o jei pasiseks ir nufotografuoti Eurazijos rudąjį lokį nedavė ramybės paskutiniuosius metus. Anksčiau Eurazijos rudųjų lokių buvo galima aptikti visoje Europoje, tačiau pradėjus juos medžioti daugelyje vietų išnyko, įskaitant ir Lietuvą, kur pastarųjų neliko jau XIX a. pabaigoje. Taigi nutarėme vykti į Suomiją neatsitiktinai – Martinselkonen gamtos rezervatas yra viena geriausių vietų pamatyti šį gražų ir paslaptingą žvėrį.
Nusileidus lėktuvui Kuusamo oro uoste buvome sutikti porelės Šiaurinių elnių ir mūsų vairuotojo, kuris it jo tėvynainis K. Raikonenas, apytuščiais keliais skraidino mus tolyn į Suomijos miškų gilumą.
Kitą dieną sulaukėme išsvajotos akimirkos – 4 valandą popiet pajudėjome meškų link. Kelionė siauru miško takeliu neprailgo, kojos pačios nešte nešė gidui rodant lokio pėdą, įspaustą žemėje, nagų žymes medyje ar lepečkojo plauką, užstrigusį už pušies žievės. Nosį kuteno puikus gamtos aromatas, o į realybę grąžindavo nepailstantys ir itin atkaklūs uodai.
Pasiekę slėptuvę, kol dar vakarinė saulė dabino viską auksinėmis spalvomis, laiko negaišome, pasiruošėme kameras ir su nekantrumu laukėme pasirodant rudųjų lokių. Pirmieji atsliūkino didesnieji.
Na o vėliau dideliam mūsų džiaugsmui pasirodė ir mažieji lokiukai. Jie nestygo vietoje, lipo į medžius, stojosi ant dviejų kojų ir ritosi vienas su kitu.
Šypsena nedingo nuo mūsų veidų juos stebint.
Tą vakarą matėme tris mamas lokes su savo mažyliais. Visi buvo labai meilūs ir žaismingi, tačiau daugiausia mūsų simpatijų sulaukė pats mažiausias meškutis, kuris nenustigo vietoje ir vis ėjo imtynių su savo didžiausiu broliuku, nors ir vis pralaimėdavo. O kai jam nelikdavo jėgų, tai jis susirasdavo ramesnių užsiėmimų.
Lokiai lankėsi iki 11 – 12 val. Na o labiau sutemus, ir meškom pasitraukus, nutarėme porai valandų nusnūsti. Nors akys ir merkėsi, tačiau įspūdžių kupinos mintys nedavė ramybės. Taip sulaukėm ir pirmųjų saulės spindulių.
7 valandą ryto palikome savo slėptuvę, o po valandos jau pusryčiavome ir smaguriavome naminę suomiškų mėlynių uogienę. Likusi diena buvo mūsų, tad prieš miegą nutarėme keletą valandų skirti alksninukų, genių bei rudųjų voverių fotografijai. Labai nudžiugome, kada prie lesyklėlių trumpam pasirodė ir sibiriniai kėkštai bei sniegenos.
Antrasis pasimatymas su meškomis taip pat prasidėjo 4 val. popiet. Šį kartą patraukėme pelkių link, dalindamiesi su gidu užsienio kalbų žiniomis... Mes išvertėme gidui vienintelius žinomus, tačiau jam nesuprantamus rusiškus: “idi komne“ (eik čia) ir „ruki v verch“ (rankas aukštyn), o mes išmokome yksi karhu, kaksi karhu, kolme karhu (vienas lokys, du lokiai, trys lokiai). Klampojant per pelkes ir mintyse kartojant “karhu”, “karhu” pasiekėme slėptuvę. Ji niekuo nesiskyrė nuo pirmosios: apie 1,6 metro aukščio, 1,5 m. pločio, 2,5 m. ilgio, su minkštu čiužiniu ir kibiriuku tualetui. Šį kartą lokiai bei mamos lokės su meškučiais pasirodė kiek vėliau, tačiau suteikė itin daug puikių akimirkų. Pirmuosius išvydome atklampojančius didžiuosius lokius.
Jie nesibodėjo prigulti pievoje, pilnoje žydinčių žolinių vilnamedžių, liaudiškai vadinamų medvilne, ar kartis į liauno medžio viršūnę.
Vėliau sekė nenuoramos mažesnieji, kurie nestigo vietoje, šėlo tarpusavyje, tačiau nuolat stebėjo, ar nesiartina lokiai. Suaugę patinai žudo jauniklius, kad galėtų poruotis su be mažylių likusia patele arba paprasčiausiai dėl maisto.
Na o jūrinio erelio pasirodymas užbaigė įspūdžių kupiną dieną. Su šypsena veide nutarėme pailsėti, tačiau neilgam – lokiukas pradėjo krebždenti slėptuvės duris, prašydamasis į svečius...
Trečią, paskutinę mūsų kelionės dieną, patraukėme ežero link valgydami į avietes panašias oranžines – geltonas Suomijoje populiarias tekšes ir nekantravome, ką atneš šis vakaras. Tąkart meškų teko laukti gal trejetą valandų, tačiau laukimas atsipirko.
Meškučiai daugybę kartų ropštėsi į medžių viršūnes, išvydę ateinančius didžiulius lokius, ir vėl leidosi žemyn, dairydamiesi tykančių pavojų, daug kartų jie glaudėsi prie mamos bei žaismingai vaikėsi vienas kitą.
Reginys buvo nepakartojamas, širdis džiaugėsi pavykusia kelione, o užmerkus pavargusias akis vis šmėžuodavo rudieji lokiai su lokiukais.
Žvelgiant į nuotraukas kaskart nušvinta šypsena mūsų veiduos ir aplanko šilčiausi bei gražiausi prisiminimai. Su dideliu nekantrumu laukiame kitų metų, kada ir vėl galėsime sugrįžti į šį nuostabų gamtos kampelį.